Myliu tave ne tam, kad ir tu mane mylėtum

Žmogaus meilė amžina. Jei sakyčiau „myliu tave labiau už viską“, „tu man svarbiausias“, „dėl tavęs nemiegu naktimis“, „tu – mano gyvenimo džiaugsmas“, bet tik nuo pusės penkių iki be penkiolikos penkios, tai primintų tragikomediją. (Paulinas Castells

Ji amžina. Jis irgi. O kai gims, jie irgi bus amžini. Žmonės tokie: jie amžini. Jų galiojimo laikas nesibaigia. Taip, vieną dieną jie mirs... Nors aš tikiu, kad gyvens ir toliau, o jų gyvenimas bus dar geresnis. Tuo tiki ne visi, bet visi pripažįsta, kad žmonės – visam gyvenimui.

Pamenu vieną televizijos reklamą: „Nepalik jo. Jis tavęs nepaliktų.“ Buvo kalbama apie šunį! Ką? Negi galime įsipareigoti šuniui? O kaipgi aš? Negi aš turiu nusileisti šuniui ir jį prižiūrėti? 

Manau, niekas neabejoja, kad meilė vaikams yra amžina. Ji nesibaigia, neturi galiojimo datos. Bet ji kinta. O meilė draugui? Tokia pat, tik žemesnio lygmens ir silpnesnė, bet vis tiek amžina. Net jei mane išduoda? Taip. Jei tavo meilė priklauso nuo kito asmens atsako, myli ne jį, o save. Žmogus tikisi atsako, o kai jo nesulaukia, nusivilia, net susierzina, nes tokia meilės prigimtis, bet atsakas nėra sąlyga. Myliu tave ne tam, kad ir tu mane mylėtum. Myliu, nes mano prigimtis kviečia mane mylėti; myliu, kad ir tu galėtum mylėti, kad mano meilė pripildytų tavo sielą, kad perpildytų ją ir galėtum ją skleisti kitiems... Galbūt man, jei norėsi. Taip mus mylėjo, myli ir mylės Dievas. Nors mes tiek kartų jį atstūmėme.

Ar jį, savo vyrą, mylėsiu mažiau nei vaiką (kurį pagimdžiau, o ne pasirinkau), mažiau nei draugą (kuriam atiduodu dalį savo sielos, bet ne savo kūną)? Paliksiu jį, kai jis trukdys augti man kaip asmenybei, kai elgsis kaip niekšas, kai mane išduos? Daugelis taip ir padaro. Būna ypač sudėtingų atvejų. Reikia į tai atsižvelgti. Bet meilė yra tokia, kokia yra. Galime apsispręsti mylėti arbe ne, bet negalime pakeisti meilės prigimties. Sutuoktinių meilė yra amžina, kaip ir žmonės, arba tai ne meilė. Arba mylime žmogų besąlygiškai – ir kūną, ir dvasią, ir laike, ir erdvėje, arba nemylime. Jei ko nors atsisakome (pavyzdžiui, laiko: „Mylėsiu, kol nusibos, arba kol jis pradės elgtis kaip niekšas“), mylime ne tą žmogų, o save. Siekiame ne jo laimės, nors tai mūsų įsipareigojimas mylint, o savo laimės. 

 

Ištrauka iš Javier Vidal-Quadras knygos "Visada Tave mylėsiu". Knygą išleido Katalikų pasaulio leidiniai, 2015.

Peržiūrėti viską