Susituokus šeima nesusikuria savaime
Kalbamės su šeimų konsultante ir socialinių mokslų daktare Nijole LIOBIKIENE.
Sinodo tėvai patvirtino: „Bažnyčia, suvokdama, jog santuokinio ryšio nutraukimas prieštarauja Dievo valiai, sykiu žino, kad daugelis jos vaikų silpni. Apšviesta Kristaus žvilgsnio, Bažnyčia su meile gręžiasi į netobulai dalyvaujančiuosius jos gyvenime. Ji pripažįsta, jog ir jų gyvenime veikia Dievo malonė, ir drąsina juos daryti gera, su meile rūpintis vienas kitu ir tarnauti bendruomenei, kurioje jie gyvena ir dirba. Neužmirškime, kad Bažnyčios darbas neretai primena darbą karo lauko ligoninėje“ (Amoris laetitia 291). Tačiau prieš pradedant darbuotis šioje lauko ligoninėje svarbu suprasti: kodėl vis daugiau šeimų subyra?
– Kodėl vis daugiau šeimų subyra?
– Lietuvoje atlikti tyrimai ir mano profesinė patirtis byloja – žmonės tuokiasi tam nepasirengę. Ir tai ne žinių stoka, – dažnai žinių jie turi pakankamai. Tai – brandos stoka. Ką reiškia „nebrandūs“? Tai žmonės, nepajėgiantys įsipareigoti, prisiimti atsakomybės. Žino, bet nepajėgia. Jų patirtis jiems nepadeda bręsti. Dažnai jie būna iš disfunkcinių šeimų, mato netinkamai sprendžiamus ar visai nesprendžiamus konfliktus, priklausomybes ir jų padarinius. Šios problemos, jei neieškai pagalbos, savaime persikelia į kitą kartą, trukdo žmogui bręsti.
– Grįžkime prie skyrybų priežasčių.
– Katalikiškoje santuokoje labai svarbu laisvas apsisprendimas. Manau, kad daug žmonių tuokiasi nelaisvi. Kodėl? Dažnai jaučiamas šeimos spaudimas: visos bendraamžės ištekėjo, o tu dar ne; visi draugai jau vedę, o tu ko lauki?.. Jei nuolat girdi, tai neabejotinai veikia ir yra spaudimas. Tačiau ne visus paspausi.
Gyvenimas susidėjus labiausiai trukdo laisvai apsispręsti. Jei kartu gyvenu trejus, penkerius ar septynerius metus, kiek esu laisvas? Vienas poroje įsivaizduoja, kad jau yra susituokęs, o kitas – kad laisvas. Abu nėra visiškai laisvi.
Dar viena priežastis – santuoka „iš reikalo“. Normalu, kai žmonės įsipareigoja visam gyvenimui, o paskui susilaukia vaikų. Dabar dažnai sekso žaidimai priveda prie to, kad moteris ima lauktis. Kartais merginos tyčia stengiasi: kai būsiu nėščia – ves. Tačiau ateinantis vaikelis nėra pagrindas įsipareigoti visam gyvenimui.
Kita priežastis – ydingi bendravimo modeliai, su kuriais žmonės ateina į santuoką iš savo šeimos. Tai nesikalbėjimas, smurtinis elgesys, nepagrįsti lūkesčiai, kurių neįmanoma atliepti. Gyvenimas pasidaro neįmanomas, labai sunku ilgai taip ištvert.
Dar viena priežastis – galvojama, kad susituokus šeima susikuria savaime. Toliau tik skiname saldžius jos vaisius. Kai rožiniai įsimylėjimo akiniai nukrinta, sutuoktiniai paprastai labai sutrinka – viskas ne taip, kaip įsivaizdavo, tikėjosi. Susidūrusios su krizėmis poros retai ieško paramos, o dažnai jos tiesiog negauna. Nežiūrint daugybės žinių, žmonės vadovaujasi mitais: susituoksime Bažnyčioje ir tai užtikrins mums ramų gyvenimą; jei mylime vienas kitą – viskas savaime išsisprendžia, svarbiausia – tuo tikėti. Deja, santuokinis gyvenimas iš mūsų reikalauja didelių pastangų kuriant tarpusavio santykius, ir niekas savaime neišsisprendžia pirmiausia be mūsų noro, o vėliau – be pastangų.
– Popiežius teigia, kad Bažnyčia turi lydėti „savo silpniausius vaikus“ ir padėti jiems surasti teisingą kryptį (plg. AL 291). Ar parapijose šie žmonės gali rasti pagalbą?
– Pagalba sutuoktiniams tikrai reikalinga, kad įveiktų krizes ir galėtų normaliai gyventi. Būtų nuostabu, jei kitos poros pasidalytų savo patirtimi parapijoje. Kiekvienas esantis krizėje mano, kad jo problema ir kančia unikali ir vienintelė. Sveika būtų pamatyti, kad ir kitus ištinka tos pačios problemos. Tai iš tiesų būtų skyrybų prevencija. Reikėtų daugiau informacijos apie jau esančius sutuoktinių judėjimus ir programas. Mano galva, trūksta informacijos apie savaitgalius sutuoktiniams „Sutuoktinių susitikimai“, programą „Santuokos kursas“, Kanos stovyklas sutuoktiniams, Josepho Kentenicho šeimos pedagogikos akademiją ir kitus judėjimus bei programas.
– Tikrai parapijose tos informacijos trūksta. Nors turiu pasakyti, jog į „Sutuoktinių susitikimų“ savaitgalius pastaruoju metu užsiregistruoja tiek norinčiųjų, kad tenka daryti du renginius tuo pat metu. Surinkti dvi vedėjų komandas sunku. Tačiau dar pakalbėkime apie skyrybų padarinius ir visada norimus greitus pagalbos rezultatus. „Jonas Paulius II suvokdamas, kad žmogus ‘pažįsta, myli ir įgyvendina moralinį gėrį pagal įvairius augimo etapus’, pasiūlė vadinamąją ‘laipsniškumo taisyklę’“, – rašo popiežius Pranciškus (AL 295). Ką tai reiškia?
– Visų žmonių patirtis skirtinga ir kiekvienam reikia laiko, kad ką nors suprastų. Ir to laiko kiekvienam reikia skirtingai. Turėtume padėti palaipsniui suvokti tam tikrus dalykus, kad žmonės augtų, bręstų ir patys nuspręstų, ką jiems daryti. Mūsų visuomenėje daug smurto ir priklausomybių. Joks smurtas ir taip pat jokia priklausomybė nepateisinama. Tada belieka vienintelė išeitis – atsiskirti. Tuo atveju svarbu kuo greičiau kreiptis pagalbos ir kuo mažiau beprasmiškai kentėti. Atsiskyrimas tampa vienintele išeitimi. Laipsniškumas – tai kartu ir gilesnis tikėjimo integravimas į mūsų gyvenimą.
– Kokie yra skyrybų padariniai?
– Nors medijose skyrybos dažnai pateikiamos kaip lengvos, galbūt net šou renginys, tai visuomet yra labai skausmingas procesas. Laimėjusių jame nėra. Visada tenka gedėti dėl savo gyvenimo ar subyrėjusių lūkesčių. Tai praradimas, ir reikėtų padėti jį išgyventi, nes žmogų apninka netekties jausmai: pyktis, neigimas, kerštas, derybos ir t. t. Labai džiaugiuosi dėl „Bendrakeleivių“ – ši pagalba tikrai neįkainojama (daugiau apie juos p. 13–14). Išsiskyrusiųjų grupės šiuo metu veikia ir kituose miestuose. Jei besiskiriantys dalyvautų panašioje veikloje, gal kartais apsigalvotų ir atidėtų skyrybas.Net jei santuoka pripažinta neįvykusia, po skyrybų reikėtų išgedėti, pasveikti, pasirengti naujai santuokai ir tik tada tuoktis.
– Tyrimai rodo, kad paskesnės santuokos dar greičiau subyra. Kodėl?
– Taip atsitinka dažniausiai todėl, kad antra santuoka kuriama norint pabėgti nuo skausmingų skyrybų išgyvenimų. Jei po sky`rybų neišgedime ir nereflektuojame, kokių klaidų darėme pirmojoje santuokoje, tas pačias kartosime ir antroje, o gal ir trečioje santuokoje. Einant į antrą santuoką reikėtų daug gilesnio pasirengimo (net jei santuoka pripažinta neįvykusia), konsultacijų, galbūt net psichoterapijos. Jei iš pirmų skyrybų nieko neišmoksime ir nepaaugsime, jos kartosis.
– O kaip skyrybas išgyvena vaikai?
– Kartais suaugusieji sako, kad vaikams skyrybos geriau, nei prasti sutuoktinių santykiai. Galbūt, jei vaikai maži, o sutuoktinis smurtauja, geriausia atsiskirti. Tačiau vaikams vėliau vis tiek kils daug klausimų. Vaikai trokšta būti su abiem tėvais. Jei jie siūlo tėvams skirtis, tai tik todėl, kad nori, jog tėvai nesipyktų. Skyrybos vaikams visada itin skausmingos. Net ir tada, kai tėvai išsiskiria kultūringai, vaikus vis tiek ištinka lojalumo krizė. Vaikai nori mylėti abu tėvus, o jei tėvai išsiskiria, tai kieno pusę jiems palaikyti? Vaikai atsiduria jausmų maišalynėje. Dažnai jie jaučiasi kalti, kad tėvai nesutaria, pykstasi, kad išsiskyrė. Žinoma, jei vaikas mato tėvus smurtaujant, tai sykiu ir smurtas prieš jį. Tuomet rekomenduojamas atsiskyrimas, nebent smurtautojas norėtų keistis.
– Ką patartumėte tiems, kuriems santuoka atrodo pernelyg sudėtinga?
– Išskyrus smurto atvejus, visada geriau gydyti santykius, negu juos nukirsti. Skyrybos visada atima iš vaikų stabilumą: kur mano namai, kas už mane atsakingas? Tėvai turi rasti būdų spręsti konfliktus, kurti santykį, augti ir bręsti, o ne skirtis ir vėl kartoti klaidas iš naujo.
– Ačiū už pokalbį!
Kalbėjosi Dalia LUKĖNIENĖ
Katalikiškas mėnraštis šeimai "Artuma", 2017 m. lapkritis.