Kaip būti laimingu vienužiu?

Pastaruoju metu esu labai laiminga. Laimingesnė nei kada galvojau galėsianti būti. Vieniša ir laiminga. Tai du žodžiai, kurių niekada neįsivaizdavau greta.

Ir tai yra nuostabu! Tai laikas, kai aš pagaliau mokausi pažinti, kas aš iš tiesų esu vietoje to, kad švaistyčiau laiką bandydama tapti kažkuo, kuo galbūt kas nors (išskyrus Dievą) norėtų, kad būčiau. Tarsi dabar pagaliau būčiau visiškai laisva - laisva nuo priklausomybės jausti stiprų troškimą kažko, ko negalėčiau paleisti, net jei žinau, kad laikymasis įsikibus to man kelia skausmą. Dabar jaučiuosi, kad pagaliau esu teisingame kelyje; kelyje, į kurį žengiau iš drumsto vandens pasitikėdama Dievu, vedančiu mane į krantą.

Niekada anksčiau nesupratau, kaip galiu vienu metu būti laiminga ir vieniša, bet pagaliau man tai pavyko. Nors mano santykių statusas yra "vieniša", negaliu prisiminti nei vieno savo gyvenimo etapo, kuomet esu buvusi visiškai viena. Kaip galiu teigti, jog esu vieniša, kai turiu mylinčią šeimą, patikimus draugus ir Dievą, kuris visada yra su manimi. Būti laiminga vienatvėje nereiškia džiaugtis tuo, kad dar nesi radusi "to vienintelio". Būti laiminga vienatvėje reiškia būti laiminga atrandant, kas tu esi ir kaip tampi asmeniu, kuriuo nori būti savo būsimam sutuoktiniui. Būti laiminga reiškia neapsistoti ties mažiau nei iš tiesų esi verta ir džiaugsmingai pasitikėti, kad Dievas pasirūpins tavimi, nes Jis turi tau planą.

Mano gyvenimas nėra tobulas - ir niekada nebus. Aš vis dar turiu su kuo padirbėti, už ką melstis, ir vis dar turiu keletą svajonių, su kuriomis turėčiau atsisveikinti. Net dabar būna naktų, kai jaučiu tuštumą savo viduje, tarsi laukčiau trūkstamos savo dalelės, kuri turėtų mane užpildyti. Tačiau nepaisant to, esu laiminga. Ir tai yra geriausia dalis. Tai daugiau nei trumpalaikė laimė. Tai sielos džiaugsmas, juokas, spurdantis gerklėje, ir šypsena, nekantraujanti nušviesti mano veidą. Norėčiau, kad kiekvienas taip jaustųsi. Tai ramybė, kuri primena man nesirūpinti, nes mano ateitis Dievo rankose.

Nėra taip, jog visiškai nebegalvoju apie vyrą, santuoką ar vaikus - tiesiog aš pagaliau imu suvokti, kad visa bus, kas turi įvykti. Aš trokštu ištekėti ir susilaukti vaikų galbūt labiau nei bet kas kitas šiame pasaulyje, tačiau jei tai turi įvykti, taip ir bus. Galbūt tai neįvyks dar dešimtį metų, tačiau tai nereiškia, kad mano gyvenimas turis sustoti iki to meto. Tai reiškia, jog turiu dar dešimt metų paruošti save tapti geriausia žmona ir mama, kokia tik galiu būti. Tai reiškia dar dešimt metų mylėti Dievą ir atrasti vis naujų būdų kaip Jį mylėti.

Tam, kad žinočiau, kaip galiu būti laiminga su vyru ir vyras su manimi, pirmiausiai turiu pažinti, kaip galiu būti laiminga be jo. Kas būtų, jei jis mirtų? Kas, jei "kibirkštėlės" užgestų? Kas įvyktų, jei jis mane įskaudintų ar supykdytų ir jam būtų reikalingas mano atleidimas? Jei jis būtų tikrasis mano laimės ir meilės šaltinis, tokiu atveju įvyktų tikra tragedija. Tačiau pagaliau dabar aš pamažu priimu savo širdyje žinią, kad Dievas yra tikrasis meilės šaltinis. Pagaliau pradedu giliai suvokti šią tiesą.

Kuo daugiau laiko praleidžiu su Dievu, tuo daugiau sužinau apie Jį, tuo labiau Jį pamilstu. Pagaliau suvokiu, kad geriausias pamatas santuokos pradžiai yra artimas ryšys su Dievu. Mano širdis yra skirta Dievui. Jei vyras trokšta jos, gali rasti ją per Jį. Jis laimės mano širdį per mylintį Dievą. Ir tai yra kelias, kaip turėtų būti.

Turiu vilties, kad visi vienužiai patirtų tokią ramybę ir džiaugsmą, kokį aš atradau per mylintį Dievą ir pasitikėjimą Juo.

 

Veronica Dannnemiller, psichologė

Šaltinis: chastity.com publikuotas straipsnis "How to be happily single"

Foto: Eli Defaria/ unsplash.com

Peržiūrėti viską